Greta jų buvo kita grupė, kuri taip pat traukė visų žvilgsnius ir dėmesį, tai viešbučių virėjai ir jų parankiniai, iš viso aštuonetas baltai apsirengusių vyrų: mat restoranų šeimininkai, varžydamiesi tarpusavy ir kiekvienas stengdamiesi padaryti kuo geresnį įspūdį svečiams, apvalkstė drobiniais švarkais savo visą personalą, net ir indų plovėjus. Saulė tvieskė į jų plokščias kepuraites, ir tūlas žiūrovas galėjo pagalvoti: ar čia koks neregėtas baltų ulonų štabas, ar kulinarų delegacija?
Iš kur čia tiek žmonių? paklausė markizas daktarą Onora. Nieku būdu nemaniau, kad Anvalyje tiek gyventojų.
Sutraukė iš visur iš Šatei Giujono, iš Turnoelio, iš Roš Pradjero, iš Sent Ipolito. Juk apie šitą sprogdinimą jau seniai žmonės kalba plačioje apylinkėje. O ir pats senis Oriolis tai vietos garsenybė, įžymus, įtakingas žmogus ir, be visa kita, tikras overnietis; jis pralobo, bet pasiliko gyventi kaime, pats dirba, turi gerą galvą, moka spausti ir krauti pinigą, ir amžinai kuria projektus, kaip geriau aprūpinus savo vaikus.
Tuo tarpu grįžo Gontranas, įsijaudinęs, blizgančiom akim, ir pusbalsiu tarė savo bičiuliui:
Poli, Poli, eime, parodysiu tau dvi gražias merginas. Tiesiog žavingos pamatysi!
Tas pakėlė galvą ir atsakė:
Man ir čia gerai, brangusis, aš nesijudinsiu iš vietos.
Be reikalo. Sakau tau tikros gražuolės!
Paskui pakėlė balsą:
Daktare, jūs tikriausiai pasakysite man, kas jos tokios. Dvi mergaitės, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, brunetės, iš pažiūros vietinės panelės, tik apdaras juokingas juodos šilkinės suknios siaurutėmis rankovėmis, sakytum vienuolių jupos...
Daktaras Onora pertarė:
Man jau aišku. Tai Oriolio dukterys, iš tiesų dailios mergytės, išauklėtos Klermono Juodųjų vienuolių pensione. Na, tiedvi gaus gerus vyrus... Tai tipiškos mūsų krašto merginos, puikios overniečių padermės atstovės. Juk aš overnietis, markize. Aš parodysiu jums tas mielas mergytes...
Gontranas nutraukė jo kalbą kandžiu klausimu:
Ar ne jūs, daktare, Oriolių šeimos gydytojas?
Šis suprato vylingą užuominą ir linksmai nusijuokė:
Žinoma!
Kaipgi jūs išsikovojote šito lobingo paciento pasitikėjimą? neatlyžo Gontranas.
Liepiau jam gerti kuo daugiau gero vyno.
Ir daktaras ėmė pasakoti apie Oriolių šeimą. Jisai pats tolimas jų giminaitis ir seniai juos pažįsta. Tėvas, senasis Oriolis, didelis keistuolis; jis ypač didžiuojasi savo vynu ir turi užveisęs specialų vynuogyną, kurio derlius skiriamas tik šeimai ir svečiams. Kai kuriais metais statines su vynu, išspaustu iš tų rinktinių vynuogių, jie gan lengvai ištuština, bet būna metų, kada atrodo, jog tam vynui nė galo nebus. Gegužės ar birželio mėnesį, pamatęs, kad vyno dar tiek daug, jog vargu ar pavyks išgerti, tėvas ima raginti savo dičkį sūnų, Milžiną, nuolat kartodamas: Na, vaike, reikia baigti. Ir juodu per kiauras dienas, nuo ryto lig vakaro, litrais maukia raudonąjį vyną. Kai susėda prie stalo, seniokas bent dvidešimt kartų lenkia ąsotį prie sūnaus stiklinės, rimta mina sakydamas: Reikia baigti. Alkoholis kaitina jam kraują, neduoda miegoti, tad jis keliasi naktį, apsimauna kelnes, užsidega žibintuvą, pasibudina Milžiną, ir abu, pasiėmę iš spintelės po duonos kriaukšlę, eina rūsin; čia prisileidžia stiklines tiesiai iš statinės ir, užsikąsdami duona, pamarkinta vyne, traukia tol, kol pilvai ima kliunksėti. Tada tėvas barbena į gaudžiančius statinės šonus ir klausosi, kiekgi nuslūgo viduje skystis.
Markizas paklausė:
Tai juodu darbuojasi ten, prie uolos?
Taip, taip, juodu.
Kaip tik tuo metu abu vyrai sparčiu žingsniu atsitraukė nuo paraku užtaisyto akmens, o minia žmonių, stovėjusių aplinkui, iškriko į visas puses lyg sumušta armija. Vieni leidos Anvalio, kiti Riomo linkui, ir didžioji uola, skirianti vynuogyną pusiau ir kliudanti dirbti žemę aplinkui, paliko viena ant akmenuotos, trumpa veja apžėlusios kalvutės.
Kita minia, susirinkusi aukštai, dabar jau nė kiek ne mažesnė kaip apačioje, suvirpo iš džiaugsmo ir nekantrybės, o Petriusas Martelis didžiu balsu apskelbė:
Dėmesio! Dagtis uždegtas!
Kristiana nušiurpo ir apmirė. Bet daktaras sušnibždėjo už jos nugaros:
Aš mačiau, kiek dagčio jie nupirko. Jeigu jie visą jį čia pritaisė, reikės kokią dešimt minučių palaukti.
Visiems įsmeigus akis į akmenį, staiga prie jo pribėgo šuniukas, mažas juodas kambarinis šuniukas. Apsukęs aplinkui ir apuostęs, jis, matyt, už juto, kad čia kažkas įtartina, ir ėmė viauksėti visa gerkle, pritūpęs prie žemės, pasišiaušęs, ištiesęs uodegą, pastatęs ausis.
Per minią siūbtelėjo žiauraus juoko banga: visi tikėjosi, kad šuniukas nespės laiku pasitraukti. Paskui vienas kitas iš žiūrovų ėmė jį šaukti, vyrai švilpė ir mėtė akmenis, tik šie, deja, nenulėkdavo nė lig pusiaukelės. Bet šuniukas nesijudino iš vietos ir piktai lojo uolą kaip lojęs, Kristiana sudrebėjo. Ji baisiai išsigando, pagalvojusi, kad šuniukas štai jos akyse bus sudraskytas į gabalus. Visas malonumas dingo, ir ji jau norėjo eiti; baikščiai virpėdama, ji nervingai kuždėjo:
Ak dieve mano! Dieve mano! Jį užmuš! Aš nenoriu matyti! Nenoriu! Nenoriu! Eime šalin...
Polis Bretinji, sėdįs šalia jos, staiga pakilo ir be žodžio leidosi bėgti žemyn prie uolos, kiek tik nešė ilgos jo kojos.
Iš visų krūtinių išsiveržė siaubo riksmas; minia baimingai sujudo, o šuniukas, pamatęs, kad prie jo bėga tas aukštas žmogus, nėrė už uolos. Polis paskui jį; šuniukas vėl iššoko iš anos pusės, ir kokią minutę ar dvi juodu davėsi aplink uolą, puldami tai kairėn, tai dešinėn, tai pranykdami, tai vėl pasirodydami, lyg būtų žaidę slapstynių.
Galų gale pamatęs, kad šuniuko nepavys, Polis ėmė kopti šlaitu aukštyn, o tas vėl padūko skalyti.
Sunkiai šnopuojantį drąsuolį pasitiko pikti šūksniai, nes žmonės neatleidžia tam, kas juos išgąsdino. Kristianai daužėsi širdis, ji vos gaudė kvapą iš susijaudinimo, spausdama rankas prie krūtinės. Visai netekusi nuovokos, paklausė:
Jūs nesužeistas, ką?
O Gontranas įdūkęs rėkė:
Jis iš proto išėjo! Asilas! Niekados neapsieis be kvailysčių! Tokio idioto kaip gyvas nemačiau...
Bet štai susiūbavo, kilstelėjo žemė, perkūniškas trenksmas sudrebino visą apylinkę, ir jo aidas dar ilgai grumėjo per kalnus: atrodė, lyg ten toli griaudėtų patrankos.
Kristiana pamatė vien krušą byrančių akmenų ir aukštą žemių stulpą, palengva sėdantį toj pačioj vietoj, kur jį išmetė sprogimas.
Minia iš viršaus, rėkaudama ir spygaudama, šūstelėjo žemyn. Virėjų batalionas galvotrūkčiais vertėsi nuo kalvos, aplenkęs aktorių pulką su Petriusu Marteliu priešaky.
Žmonių lavina vos nenušlavė skėčių trispalvės.
Vyrai ir moterys, kaimiečiai ir miestiečiai visi skubėjo, griuvo, kėlėsi ir vėl bėgo, ir du žmonių srautai, ką tik atšliję į šalis iš baimės, dabar plūdo vienas prieš kitą ir susidūrę maišėsi sprogimo vietoje.
Palūkėkim, tarė markizas. Tegul atvėsta smalsumas, tada ir mes nueisim pažiūrėti.
Inžinierius Obri-Pasteras, vargais negalais pasikėlęs, atsakė:
O aš žengsiu namo. Man čia nebėra ko veikti.
Jis paspaudė visiems rankas, nusilenkė ir leidosi takeliu atgal į kaimą.
Daktaras Onora buvo kažkur dingęs. Kai išėjo kalba apie jį, markizas pabarė sūnų:
Tu pažįstamas su juo vos trys dienos, o visą laiką iš jo šaipaisi. Ko gero, jis užsigaus.
Tačiau Gontranas gūžtelėjo pečiais.
O, tai tikras išminčius, geraširdis skeptikas, žmogus su humoro jausmu. Galiu užtikrinti, kad jis nesupyks. Kai mes liekame su juo dviese, jis pats šaiposi iš visko, o ypač iš savo pacientų ir čionykščių gydomųjų vandenų. Aš tau padovanosiu garbės bilietą į Anvalio vonias, jei tu kada pastebėsi, kad mano juokai jį erzina.
Tuo tarpu žemai, kur ką tik dar stūksojo uola, kilo neapsakomas sujudimas. Didžiulė minia jaukėsi, liulėjo, žmonės stumdėsi, nerimo. Buvo girdėti nuostabos šauksmai: tikriausiai ten dėjosi kažkas nepaprasta.
Andermatas, visados judrus ir smalsus, be paliovos kartojo:
Kas ten yra? Kas gi ten yra?
Gontranas pareiškė einąs pažiūrėti ir ėmė kopti žemyn. Kristianai jau niekas neberūpėjo, ji mąstė, kad jeigu dagtis būtų buvęs bent kiek trumpesnis, šitas aukštas patrakėlis, sėdįs greta jos, būtų žuvęs jį būtų sudraskę uolos skeveldros, ir vien todėl, kad ji, Kristiana, išsigando dėl kažkokio šuns. Ji galvojo, koks pašėlęs, koks aistringas turi būti žmogus, kad galėtų va šitaip, be jokios atodairos, rizikuoti gyvybe, įtaikaudamas nepažįstamai moteriai.
Gontranas pareiškė einąs pažiūrėti ir ėmė kopti žemyn. Kristianai jau niekas neberūpėjo, ji mąstė, kad jeigu dagtis būtų buvęs bent kiek trumpesnis, šitas aukštas patrakėlis, sėdįs greta jos, būtų žuvęs jį būtų sudraskę uolos skeveldros, ir vien todėl, kad ji, Kristiana, išsigando dėl kažkokio šuns. Ji galvojo, koks pašėlęs, koks aistringas turi būti žmogus, kad galėtų va šitaip, be jokios atodairos, rizikuoti gyvybe, įtaikaudamas nepažįstamai moteriai.
Keletas žmonių jau dūmė keliu į kaimą. Markizas taip pat pagalvojo: Kas ten galėtų būti? Andermatas nebeištvėrė ir ėmė leistis nuo kalvos.
Gontranas mojo ranka, kviesdamas visus žemyn.
Polis Bretinji tarė:
Leiskite, ponia, pasiūlyti jums ranką.
Jis paėmė Kristianą už parankės, ir jinai pajuto, kad jo ranka tvirta ir kieta kaip geležis. Kojos slydo saulės iškaitintoje žolėje, bet jinai, jausdama patikimą atramą, žengė be baimės.
Gontranas, eidamas jiems priešais, šaukė:
Ten šaltinis! Sprogimo vietoje prasimušė šaltinis!
Jie ėmė skverbtis pro žmones: Polis ir Gontranas ėjo priekyje, kumšnojo smalsuolius, nepaisydami jų murmėjimo, skyrė minią į šalis ir darė kelią Kristianai ir markizui.
Pro chaotiškai suvirtusias aštrių, nuo parako pajuodusių akmens skeveldrų šūsnis jie priėjo duobę, pilną drumsto vandens, kuris vertėsi kunkulais iš gilumos ir tekėjo pro smalsuolių kojas į upelį. Andermatas jau buvo čia: turėdamas, anot Gontrano, ypatingą sugebėjimą visur įsibrauti, jis pralindo pro minią ir įdėmiai žiūrėjo, kaip trykšta ir liejasi požeminis vanduo.
Daktaras Onora stovėjo priešais jį kitoje versmės pusėje ir taip pat su nuostaba žvelgė į vandenį, tačiau buvo matyti, kad jam visa tai atgrisę. Andermatas tarė jam:
Reikėtų paragauti, gal čia mineralinis.
Gydytojas atsakė:
Aišku, mineralinis. Čia visas vanduo mineralinis. Šaltinių greitai čia bus daugiau kaip ligonių.